Ar galima panaikinti pilvo raumenų išsiskyrimą be operacijos?
Tai vienas iš dažnai žmonėms kylančių klausimų, kurie apsprendžia kineziterapijos (ne)pasirinkimą šiai problemai spręsti.
Šiuo metu viešojoje erdvėje iš tiesų vis dar nėra daug informacijos, kaip sumažinti/panaikinti pilvo raumenų išsiskyrimą konservatyviais būdais (ne chirurgiškai). Informaciją, kurią apie tai galima rasti yra korsetų dėvėjimas (kuris turi savo rizikas), bendri stiprinantys pratimai (kurių veikimo mechanizmas būna nepaaiškintas), truputį nesusiję ir šiek tiek mistiniai patarimai, konsultacija su chirurgu, kuris skeptiškai nusiteikęs konservatyvių gydymo būdų atžvilgiu (ir iš dalies yra teisus, nes tikriausiai nėra susidūręs su sėkmės istorijomis, tuo tarpu mokslinės literatūros mažai).
Mano manymu lemiamas sėkmės veiksnys – tinkamo specialisto radimas. Kineziterapeuto profesija gali apimti ypatingai skirtingas sritis – nuo traumatologinių, chirurginių, neurologinių pacientų iki kardiologinių pacientų gydymo, ir kt. Todėl kiekvienas kineziterapeutas tikrai nežino, ką konkrečiai daryti pilvo raumenų išsiskyrimo atveju. Reikia kreiptis į gerą kineziterapeutą, kuris specializuojasi moterų sveikatos srityje.
Koks yra mano taikomų priemonių veikimo principas? Pirmiausia jis remiasi prielaida, kad pilvo raumenų išsiskyrimas – neteisingai paskirstyto intraabdominalinio spaudimo pasekmė. Kai išlaikant laikyseną ir judant laikomas didelis intraabdominalinis spaudimas, jis linkęs “ištekėti” per silpniausias vietas:
- Pilvo baltąją liniją, kuri tada plečiasi į šalis, darant pratimus išsipučia (ypač ties bamba) arba įdumba,
- Dubens dugną, dėl ko dubens organai gali pasislinkti žemyn, gali kilti šlapinimosi, tuštinimosi valingos kontrolės problemų.
Taigi diastazės reabilitacija neapsieis be išmokimo pajusti, o tada ir kontroliuoti intraabdominalinio spaudimo intensyvumą ir vietą.
Tam įgyvendinti taikome:
- kvėpavimo pratimus,
- dubens dugno raumenų aktyvaciją (ne tik Kėgelio pratimai, kartais jie kaip tik netinka),
- laikysenos korekciją įvairiose padėtyse ir pratimuose (jei sugebama iš karto pakoreguoti laikyseną, jei ne – iki to prieiname atliekant pratimus),
- mokymąsi koordinuoti kvėpavimą, diafragmą su dubens dugno raumenų veikla,
- progresyviai sunkėjančius pratimus (iš pradžių raumenų aktyvacijai, tada jėgos ir ištvermės lavinimui, teisingų įpročių formavimui).
Net jei moteris yra labai sportiška ir stipri, gali tekti laikinai grįžti prie kur kas paprastesnių pratimų ir sportuoti labiau protu, koncentruojant dėmesį į techniką ir įsitikinti, kad pagrindas, ant kurio statome visus judėjimo modelius yra tvirtas ir stabilus. Tuomet kai jau bus užsiimama mėgstamiausia fizine veikla, joje taip pat bus pastebimas progresas!
Žinoma, konservatyvaus gydymo sėkmė taip pat priklauso nuo fascijų sužeidimo lygio, paveldėtų odos ir audinių atsparumo ir regeneracijos savybių. Tačiau diastazės platumas (o dar svarbiau – gylis) nebūtinai reiškia, kad tas pažeidimas didesnis arba genetika ne tokia palanki jungiamojo audinio gijimui. Nuostabu yra tai, kad nenustatyta tiesioginio ryšio tarp diastazės atsiradimo ir moters amžiaus, ūgio, svorio iki nėštumo, nėštumo metu priaugto svorio kiekio, kūdikio svorio, cezario pjūvio operacijos, moters hipermobilumo sindromo, pilvo preso ir dubens dugno raumenų lavinimo pratimų ir kitų pratimų atlikimo praėjus 12 mėnesių po gimdymo (1). Žinome, kad diastazė būdinga visoms moterims, kurioms atėjo nustatyta gimdymo data(2), tuo tarpu po 6 mėnesių išlieka tik 39 % (2) ar 45,4 % (1) moterų. Taigi daliai žmonių ji išnyksta savaime, be jokio sąmoningo įsikišimo. Su tikslinga laikysenos ir judėjimo korekciją vis didesnis procentas moterų galėtų taip pat išspręsti šią kūno prisitaikymo prie padidėjusio spaudimo pasekmę.
Svarbūs sėkmės faktoriai – kantrybė ir nuoseklumas!
Literatūra:
- Sperstad JB, et al. Diastasis recti abdominis during pregnancy and 12 months after childbirth: prevalence, risk factors and report of lumbopelvic pain. Br J Sports Med 2016;50:1092–1096. doi:10.1136/bjsports-2016-096065.
- Patrícia Gonçalves Fernandes, Augusto Gil Brites Andrade. Prevalence and risk factors of diastasis recti abdominis from late pregnancy to 6 months postpartum, and relationship with lumbo-pelvic pain. Manual Therapy. Volume 20, Issue 1, February 2015. 200-205.